Pradžių pradžia

Konsultuoja: mama Asta

Kūdikis turi patenkinti čiulpimo poreikį. Kai nebenori/nebegauna krūties, jis čiulpia savo rankytes. Ir tai yra 'sveikesnis' to poreikio patenkinimo ir nusiraminimo būdas už čiulptuką, nes būtent čiulptukas formuoja blogą sąkandį, gali paskatinti grybelio ar kitų negerovių dauginimąsi, išbudina vaiką naktį, kai iškrenta iš burnytės, ir garantuotai sukels problemų, kai reikės nuo jo atprast. Tuo tarpu rankytes vaikas 'kontroliuoja' pats ir, tikėtina, kad praeinant stipriam čiulpimo poreikiui, jis natūraliai pats atsisakys jas čiulpti.
Gali būti, kad kūdikiui jau ir dantukai ruošiasi lyst ir jam reikia 'pasikasyti' dantenas.
Panašu, kad šiuo atveju čiulptukas dar ir pieno sumažino, nes krūtis nebestimuliuojama tiek, kiek reikia. Aišku, dar ir augimo šuolis galėjo prisidėti.
Manau, kad čiulptukus reikėtų užrakinti stalčiuje, leisti doroti savo rankytes ir, apsišarvavus kantrybe, grįžti prie buvimo prie krūties pagal poreikį.
Beje, šiomis karštomis dienomis mamai vertėtų nepamiršti vartoti pakankamai skysčių.

Konsultuoja: mama Jolanta

Esate principinga mama ir žinote, kas Jūsų kūdikiui geriausia - tai Jūsų pienukas. Išties didžiausias Jūsų priešas, ko gero, yra čiulptukas. Yra žinoma, kad būtent čiultuko naudojimas sutrikdo natūralų žindimo procesą, o to pasekmė - sumažėjusi pieno gamyba. Taip pat ir sąkandžio formavimosi problemos dažnesnės vaikams "pagal poreikį" ir dažniau gavusiems čiulptuką, o ne krūtį ar savo pirštukus.
Vaisius dar būdamas įsčiose pradeda pažinimo su aplinka procesą. Taigi dar negimę kūdikiai mokosi čiulpti (juk reikės kažkada patiems pienuką traukti) - kas rankytės nykštį, kas kojytės, o kas ir visą kumštuką. Ir tai natūralu! Gimęs kūdikis taip pat nėra bejėgė lėlytė, jis nuolat kažką tyrinėja, net jei mums atrodo kitaip. Šiuo amžiaus tarpsniu kūdikiai dažnai bando susipažinti su savo rankom, jas čiulpdami (susipažįsta su kiekvienu pirštuku, o po to su visais kartu), nes burnytė ir netolimoje ateityje rankos bus pagrindiniai aplinkos tyrinėjimo įrankiai. 4 mėn. pabaigoje - 5 mėn. pirštukai į burnytę vėl sugrįš, nes tik jie geriausiai moka pamasažuoti skaudančias dantenas prieš kalantis dantukams. Reikia nepamiršti, kad kūdikiai taip pat siekia susipažinti ir su kitomis savo kūno dalimis - su kojų pirštais, kuriuos irgi įsigudrina įsikišti į burnytę, o paskui atranda ir intymias vietas. Manyčiau, kad tokia disciplina tokio amžiaus kūdikiui yra dar per ankstyva - galbūt ir tas nervingumas galėjo atsirasti dėl to, kad Jūsų kūdikis dar nesupranta tai, ko Jūs reikalaujate ir kodėl. Na ir galiausiai - ramus ir sotus kūdikis (gavęs krūtį taip dažnai, kaip to reikia bei turintis galimybę nevaržomai tyrinėti save, nes kitką tyrinėti jam šiuo metu sunku dėl ribotų judėjimo ir kalbos galimybių) vis rečiau ir rečiau sieks ką nors čiulpti dėl nusiraminimo. (Na ir kaip jau kolegė minėjo - pats čiulpimo refleksas su laiku silpnėja).
Mano nuomone, Jums reikėtų su čiulptukais atsisveikinti ir žindyti taip dažnai, kaip reikalauja Jūsų kūdikis. Didelės sėkmės ir kantrybės :)

Konsultuoja: mama Rasa

Sveiki,

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad čiulpimo refleksas yra šiek tiek didesnis, nei kad reikia alkiui poreikiui patenkinti . Taip gamta pasirūpino, jog jūsų kūdikis norėtų žįsti krūtį ne tik pavalgymui, bet ir nusiraminimui. Turėkite mintyje, kad ūgtelėjęs mažylis pradeda pažinimo procesą, kuomet vienas svarbiausių „tyrimo įrankių“ – burna.  Į pastarąją keliauja viskas, kas pasitaiko ropinėjančio vaiko kelyje.

Taigi, jūsų mažylis dar negali ropoti, bet jau pradėjo pažinimo procesą – susirado pirštukus. Atkreipkite dėmesį, jog padarė tai pats – o tai reikšmingas pasiekimas! Taip vaikai mokosi pažinti save ir aplinką. Tyrimais įrodyta, jog čiulpti pirštuką – higieniškiau, nei čiulptuką, nes pastarajame kaupiasi nešvarumai, veisiasi Candida grybelis, sukeliantis pienligę ir pan.

Tėvai drausdami čiulpti pirštuką, konfrontuoja su vaiko poreikiais ir pasiekimais, trumpai tariant „užlaužia“ vaiką. Bejėgiams kūdikiams nieko kito nebelieka, tik prisitaikyti prie tėvų, tačiau vidinis diskomfortas ir užslopintas nervingumas lieka. Įtampa niekur nedingsta, tik išlenda vėliau ir kitomis, dažnai stipresnėmis formomis, pvz., vaikui dreba rankytės, trūkčioja smakriukas, atsiranda mirkčiojimai, čiulpia pirštuką kai niekas nemato ir t.t. Daugiausia tokių „užlaužtų“ vaikų, specialistai pastebi iki mokykliniame amžiuje, kai vaikai pradeda lankyti darželius. Juk visiems žinoma kertinė  tiesa – mes viską atsinešame iš vaikystės.

Labai individualus dalykas, kiek laiko vaikai čiulpia pirštukus. Per tokį trumpą laikotarpį jokie sąkandžiai nesusiformuoja. Jei vaikučiui niekas netrukdo ir nekelia įtampos, pirštų čiulpimas tęsiasi nuo kelių savaičių, iki kelių mėnesių, dažniausiai iki kol pradeda ropinėti, nes tada rankutės kitiems tikslams reikalingos. Taigi, pirštuko čiulpimo trukmė iš dalies priklauso nuo vaiko nervų sistemos brandumo, aplinkos, jo amžiaus ir pan. Tačiau viena aišku, jog vaiką veda noras pažinti, o tam labai reikia rankų- paimt, apverst, numest, ištraukt, įkišt ir t.t., tad nėra kada pirštukų čiulpti. Deja, tokiu atveju čiulptukas priešingai - tampa „neatskiriama“ kūno dalimi, juk jo nereikia išspjaut, kad pasiekti kokį žaislą, todėl čiulptuko atsisakymo procesas užtrunka, dažniausiai tai būna ne vaiko, bet pačių tėvų inicijuota prievartinė akcija „išmetimas pro langą“, „šuniukas nusinešė“, „sudeginimas pečiuje“, „išmetimas į vandenį“, „atidavėm kitam lėkiukui“  ir t.t., kurią vaikas išgyvena. Retai išgirsite, kad vaikas pats atsisakė čiulptuko. Priešingai, psichologai pastebi vis daugiau vaikų, kurie atlieka įvairius darbelius su čiulptuku burnoje. Net yra terminas „užsičiulpę vaikai“ – tai vaikai su čiulptuku burnoje visą parą, kurie nėra imlūs aplinkos pažinimui, prislopinti, mažiau aktyvūs, susitelkę ne į išorės pažinimą, bet į savo vidų, savęs raminimą. Toks savęs nuolatinis slopinimas su čiulptuku burnoje, kai bendraamžiai aktyviai stebi aplinką, mokinasi,  žaidžia, bando kalbėti ir pan.  dažnai veda į sulėtėjusią vaiko raidą.

Tad jūs pačiu laiku ir teisingai suabejojote senelių kompetencija.  Leiskite vaikui žįsti pagal poreikį krūtį ir pirštuką. Linkiu jums sėkmės ir nepamirškit:  ne suaugę, o vaikai –geriausi mūsų mokytojai!