Pradžių pradžia

Po savo gimdymo patirties VGN, apie šią įstaigą galiu atsiliepti tik geru žodžiu. Visų pirma daktarai tikrai iki paskutinio momento bandė sužadinti natūralų gimdymą, tačiau vandenys jau buvo nubėgę prieš parą, o mano gimdos kaklelis niekaip nenorėjo atsiverti, todėl vis tik teko daryti operaciją. Visas kolektyvas buvo be galo dėmesingi. Pagimdžiau 8val vakare, vaikelį gavau tik sekančią dieną ryte. Galbūt ir todėl, bet žindymo pradžia mums buvo be galo varginanti. Buvau išklausiusi žindymo kursus, todėl teoriškai tikrai jaučiausi pariruošusi, tačiau gavus vaikelį viskas nebuvo taip paprasta. Vaikelio burnytė maža, labai silpnai traukia, o spieneliai dideli, todėl niekaip nepavyko pirmą dieną vaikelio pažindyti. Išsigąsta, pradeda verkti, užmiega. Kitą dieną nusitraukinėjau pienuką į taurelę ir maitinau iš taurelės. Pradėjo baisiai tinti krūtys, masažavau nusitraukinėjau, mėginau krūtį duot vaikui, bet vis nesėkmingai. Dar kitą dieną sesutė atnešė buteliuką, nes vaikučiui reikia normaliai valgyti, be to žaidžiant su taurele vaikutis aptingo visai traukti. Labai pergyvenau, kad pradėjus maitinti iš buteliuko, tikrai nebeįkišiu krūties, bet nemačiau kitos išeities. Kokių tik pozų neišbandžiau, kaip tik nedėjau krūties, jokių rezultatų, ti kklykiantis vaikelis. Ketvirtos dienos vakare vis tik įvyko stebuklas, vaikiukas sustiprėjo, aš apsišarvojau kantrybe ir vėl mėginau duotį jam krūtį, na ir galiausiai pavyko! Iš pradžių jam tiko tik viena krūtis, kita vis dar buvo neįveikiama. Tik grįžus į namus, 7 parą šiaip ne taip pavalgėm ir iš antros, na ir dabar jau mums 1,5sav ir valgom iš abiejų :) Tiesa nepavyksta paduoti krūties iš pirmo karto, tenka pažaisti kartais ilgaiu kartais trumpiau, labai suminkšinti spienelį, kad "užsikabintų". Tikiuosi po kiek laiko išmoksim ir be šio vargo apsieiti.

VGN sesutės visą laiką buvo tikrai dėmesingos, visos bandė patarti, stebėjo, prižiūrėjo. 

Žindymo kursai išklausyti iki gimdymo davė tikrai daug naudingų žinių. Svarbiausiai, kad paskatino nenuleisti rankų. Be to pienuko turėjau ir turiu kol kas daug, todėl nenorėjau susitaikyti su tuo, kad teks maitinti iš buteliuko.

VGN gimdžiau 2009 metais. Kadangi teko pagulėti ligoninėje ilgėliau, tai susidūriau su labai daug seselių - visos jos skirtingo charakterio savybių - vienos švelnesnės, kitos tiesiog grubios ir "neprieinamos", bet visos vienareikšmiškai palaikė ir skatino žindyti. Būdama ligoninėje susirinkau įvairiausią puokštę patirčių. Kviesdavau seseles ir naktį. Svarbiausia, kad išėjau tvirtai įsitikinusi, kad mane išleis tik tada, kai kūdikis priaugs pakankamai svorio... vadinasi, logiškai galvojant, tuomet, kai jam tikrai tikrai užteks maisto iš  mamos krūtinės. Aš lankiau jūsų, Daiva, paskaitas Arkivyskupijos centre, bet kai susiduri su sava situacija, labai svarbu, kad kas nors dar ir dar kartą patvirtintų, jog elgiesi teisingai. :)

   Gimdeme VGN,  pagulde mane jau planiniam gimdymui... Deja pagimdyt naturaliai vaiko man matyt buvo nelemta (vaikas pradejo dusti) ir  viskas baigesi CP...  Kas man buvo visiskai nelaukta, ir net nesiskaiciau su tokia baigtim... Komanda is gimdyklos ir operacines (gydytojas, akusere,  o operacineje anesteziologas ir sesele is pooperacines palatos)  nusipelne tik paciu geriausiu zodziu:).

   Su maitinimu pradzioje turejau siokiu tokiu problemu, nes pati lovoje padieties pirmas dvi paras pakeist nelabai galejau, o personalas vaika padejo taip, kaip padejo... Bandziau klausti seseliu is naujagimiu skyriaus kaip teisingai prideti prie kruties, tai viena apsiribojo pasakymu, kad tureciau ziuret, kad nosyte vaikas galetu kvepuot, o kita prie to dar pabande paduoti mano kruti ir po to ant jos liko melynes ( apie patirta skausma paduodatn turbut minet neverta)... Vienu zodziu per tas dvi paras kol vaika paimdavo i naujagimiu skyriu (seiminine palata gavome tik treciai parai ipusejus). Poopeacineje atnesusi vaika sesele is naujagimiu skyriaus pagalvojo kad ji blogai isgirdo, kai paprasiau isrengti vaika iki pamperso, tas pats buvo ir sekancia diena is ryto...  Beje, naujagimiu skyriuje vaikus primaitina gliukoze, ka suzinojau kamantinejant sesele... Nezinau, gal but tai vaistu poveikis ar hormonai, ar kazkokia tokia pamaina man pakliuvo, bet  ispudis buvo nekoks...
   Reikalai zymiai pagerejo kai mes pradejome su vaikuciu abu priklausyti akuseriniam skyriui... Ten dirbancias seseles galiu pamineti tik geru zodziu...Ten ir paaiskindavo kaip patogiau pridieti prie kruties vaikeli, ir ner pagalve po galva pataisydavo maitinant (bet spieneliei jau buvo nutrinti), ir atsakydavo geranoriskai i visus kylancius klausimus. Tiesa viena bande patarti antspienius, bet tai smulkmena:), palyginus su vkitom budejusiom seselem tas faktas man kazkaip nubluko :) .  Apsejau be ju, tik tiesa kad grizus is ligonines vaika 3 paras maitinome is taureles o piena nurtaukinejau, nes maitint krutimi nepajegiau del skausmo (spieniai surtukinejo taip, kad pridedant vaika buvo toks skausmas, jog vien nuo pieno kvapo daresi silpna)...