Pradžių pradžia

Gimdziau siuose gimdymo namuose pries nepilnas dvi savaites. Pirmasis gimdymas buvo planinis cezario pjuvis, sikart labai norejau pagimdyti pati. Gimdymo data buvo nustatyta pagal echoskopa, mano nuomone gerokai per anksti, todel suejus gimdymo datai, pradejau lankytis pas gydytoja is siu gimdymo namu, nes tik ji sutiko su mano paskaiciavimais (zinojau pastojimo data) ir sutiko stebeti bet neskubinti gimdymo be reikalo. Vazinejau is Vilniaus kas savaite. Nuo oficialiai nustatytos termino datos praejo geros trys savaites. Saremiai prasidejo savaime, taigi nuvykau i gimdymo namus. GImdymo veikla nevyko taip sklandziai kaip tikejausi, taciau visa laika jauciau gydytojos palaikyma ir svarbiausia - buvo tariamasi su manim, gydytoja tik pasakydavo savo nuomone, tardavosi, klausdavo kaip as noriu. Kai situacija eme blogeti, jau pradejo svelniai spausti kad reikia kazka daryti. Paskatinom gimdyma, bet tai nedave norimo rezultato. Pradejo kristi vaikiuko tonai, teko daryti cezario operacija. Vaikelis gime pririjes vandenu, teko gaivinti. Visa ta laika visas personalas buvo labai malonus, niekas nesauke ant manes. Buvo smagu, nors ir nesklandziai viskas klostesi. Tai gerokai skyresi nuo ispudziu pirmojo gimdymo metu....Kai visi buvo nepatenkinti, ant manes sauke, nes nesugebejau nustoti drebeti kai dare spinaline nejautra, prie lango buriavosi kruva studentu (cia jau pati kalta, is streso nepaziurejau po kuo pasirasau) Jauciausi pazeminta ir nuzmoginta....nors gimdziau geriausiose Vilniaus klinikose - antakalnyje !!

Kadangi pradzia buvo sunki, pirma nakti nusprende vaikeli stebeti ir nedave man jo i palata. Buvau maloniai nustebusi kaip kantriai visa nakti uzsimiegoje seseles nesiojo mano mergyte man maitinti. O prasesi ji daznai :) ir kiekvienakart atnesdavo :) Negalejau keltis po operacijos, gulint sunkiai sekesi iduoti kruti. Seseles kantriai ejo ir rode kaip reikia, bandem kartu. Seseles vis pabrezdavo, kad jeigu tik kas neaisku, iskart kad kviesciau. As dar kuklinausi, sakiau kai persikelsim i antra auksta tada dazniau kviesiu (pooperacine palata pirmam aukste, naujagimiu skyrius antrame), bet jos sake - mums nesunku, tikrai ateisim. Kita ryta jau paliko vaikuti man, bet vis ateidavo paklausti kaip sekasi, ar neturiu kokiu klausimu. Taip pat ateidavo ir daktare bei akureses manes apziureti. Kol negalejau keltis - apvalydavo, net veida apiprause. O kur jau visiskai buvau apakus tai - atejo sesute sako - gal reikia pervystyti, nuprausti jusu vaikeli? Na sakau mokam patys, nereikia :) bet tikrai buvau labai nustebusi. Kai jau persikelem i ta antra auksta pas naujagimius, tai taip pat buvo keista kad vos tik kurioj palatoj vaikelis ilgiau verkia - sesutes tuoj eina ziuret, nes gal mama isejus ir vaikas vienas verkia, o gal kokios pagalbos reikia. O nuostabiausia buvo tai, kad visa laika man buvo jausmas kad vaikas yra MANO ! be mano zinios niekas nieko vaikui nedare, niekur nenese. Visada ateidavo, paaiskindavo ka nori daryt (paprastai rytine vizitacija) ir visada paklausdavo ar sutinkam, ar galima jusu vaikeli paimti ir pan. Medicinos personalas buvo tik pagalbininkai, o ne viska zinantys isminciai, kurie leidzia arba neleidzia ka nors MAN su SAVO vaiku daryti. Cia AS jiems galejau leisti arba neleisti ka nors su mano vaiku daryti. Ir tai buvo nuostabu. Esu labai dekinga visam personalui uz pacia nuostabiausia pradzia, kuria tik galejo suteikti musu seimai.

Gimdžiau šiuose gimdymo namuose 2010 m. spalio mėnesį. Gimdymą teko skatinti, tačiau galiausiai prireikė Cezario pjūvio. Po Cezario pjūvio vaikelio man net neparodė, nors buvo sveikut sveikutėlis, iškart išnešė tėčiui... Dėl šito jausiu nuoskaudą turbūt visą gyvenimą... Po operacijos palatoje padavė vaikelį, seselė padėjo pirmą kartą jį pamaitinti. Pamaitinus sūnelį, seselė norėjo jį nakčiai išnešti, kad pailsėčiau – galvoju, gal ir teisi ji, tik paprašiau, kad atneštų maitinti, kai verks, kad neduotų mišinukų. Tai, ką man atsakė, buvo šokas: „Kokios jūs visos optimistės! Iš kur pas jus pienas? Taigi tik 5 parą atsiras! Vaiko alkano juk nelaikysim! Reikės, ir duosim mišinuko!” Kadangi  buvau lankiusi mamos Rasos Žindymo kursus ir buvau susipažinusi su Naujagimiams palankios ligoninės reikalavimais, šis atsakymas, kaip jau minėjau, mane šokiravo. Tik lankytų kursų dėka aš tada nepaklausiau seselės - neatidaviau savo sūnelio per  naktį  ir visą laiką, kol buvome ligoninėje, praleidome kartu. Beje, ta seselė matė, kad priešpienio turiu daug, paspaudus net tryško... O vėliau kitos seselės net nežiūrėjo, kaip aš maitinu, tik paklausdavo, kaip sekasi žindyti, atsakydavau, kad gerai, ir viskas. O ką jos žinojo, kaip aš suprantu tą "gerai". Ir iš viso niekas neaiškino, kad maitinti reikia kas 3 valandas bent jau, niekas neparodė, kokios yra galimos žindymo padėtys. Beje, kitos gimdyvės (tuo pačiu metu gimdėm) mažyliui po Cezario pjūvio davė mišinuko, nes seselės sakė, kad ji priešpienio labai mažai turi, ir kad alkano vaiko nelaikys. Aš dar banžiau jai aiškinti, kad naujagimis turi kuo ilgiau žįsti, kad neleistų duoti mišinuko, juk jeigu nuolat vaiką prie krūties laikys tai ir pienuko atsiras, kad mažyliui užtektų... Gaila, bet ji manęs nepaklausė, patikėjo turbūt seselėm, juk, pagalvojus, jos tai profesionalės, žino, kas geriausia mūsų mažyliams...

Taigi iš šių gimdymo namų tikėjausi visai ne to, ką teko patirti. Jeigu būčiau nelankiusi žindymo kursų, abejoju, ar dar žindyčiau savo mažiuką. Jeigu gimdyčiau dar kartą, rinkčiausi šiuos gimdymo namus tik dėl savo gydytojos, bet ne dėl priežiūros.